Sirgalių atributika ne tik krepšinio mylėtojams

Sirgliams ypatingas metas prasideda tada, kai ateina kokios nors turnyro pradžia. Pavyzdžiui, neseniai prasidėjo Eurobasket turnyras ir Lietuvos rinktinė jau pradėjo kontrolines rungtynes visai neblogoje sudėtyje. Treneris J. Kazlauskas nebijo drąsiai ir dažnai keisti žaidėjus aikštelėje, nori išbandyti visus, kad galėtų tinkamai nuspręsti, kurių žaidėjų teks atsisakyti, o kuriuos labiau verta palikti. Sirgaliai, kurie pasipuošę sirgalių atributika stebėjo abi rungtynes su Australijos komanda, neliko nusivylę. Nors tai dar tik pirmosios dvi varžybos, tačiau krepšininkai jau pakankamai neblogai susižaidę. Naujokų nemažai, bet tai yra gerai, jie veržlūs, energingi ir perspektyvūs, kitaip šioje Olympics Day 6 - Basketballatrankoje net nedalyvautų. Jie nors ir jaunesni, bet jau turi žadybinės patirties, kuri neapsiriboja vien jaunių lygos medaliais. Sirgaliai itin skanduoja tada, kai Lietuvos rinktinės senbuviai, tokie kaip R. Seibutis ar J. Mačiulis, puikiai susižaidžia su su naujokais L. Leškevičiumi, A. Gudaičiu ir kitais. Skanduojama, be abejonės yra ne vien šuksniais, bet ir pasitelkiant sirgalių atributiką. Pavyzdžiui, pučiami ragai – trimitai.

Sirgalių atributika, tai ir kova spalvine gama! Rodos, tai tik spalvos ir nėra tame nieko agresyvaus, bet pabandykite drąsiai įeiti į barą, kuriame renkasi žalgirio fanai, su Lietuvos Ryto marškinėliais ir šaliku. Pamatysite, ar būsite sutiktas draugiškų žvilgsnių. Taip išeina, kad marškinėliai – tai daugiau nei spalvotas audinys. Jie parodo, kieno pusėje tu esi. Iš spalvinės gamos galima nesunkiai spręsti ar varžybų metu salėje daugiau vienos, ar kitos komandos sirgalių. Taigi sirgalių atributika turi tam tikrą vaidmenį varžybų metu. Sportininkams palaikymas labai svarbus. Todėl ir sakoma, kad namuose, t. y., savo mieste ar bent valstybėje žaisti maloniau nei užsienyje. Juk kiekviena skanduotė, sirgalių daroma banga, iškelta vėliava yra būdas pakelti motyvaciją komandos nariams. Būna sunkių momentų varžybų metu, kai, rodos, jau sportinikai pervargę ir neturi jėgų susigriebti, nes taškų persvara varžovų naudai jau pernelyg numušė ūpą. Bet tada per minutės pertraukėlę treneris išaiškina technines klaidas, pateikia būdus jas pataisyti, įvardija spragas ir tai būdas atsitiesti. Ir vis dėl to, jei treneris per tą minutę neranda laiko įkvėpiančiai kalbai, tai tik sirgaliai ir sirgalių atributika gali padaryti savo – pabūti mūza žaidimui, sukurti reikiamą nuotaiką žaidėjams. Reikia, kad rinktinė visada jaustų, kad jie kovoja ne vien dėl savęs, nes vien dėl medalių, bet ir dėl savo gerbėjų, kurie taip laukia gražaus ir efektingo žaidimo.

Kitas dalykas yra atskirti sirgalių atributiką, naudojamą palaikyti komandoms ir rinktinei. Klubus atstovaujantys sportininkai, kai žaidžia už klubą („Žalgiris“, „Lietuvos Rytas“ ar kt.), mato, kad Lietuviai savaime gaunasi nevieningi. Įvyksta susiskaldymas, nes vieni lietuviai serga už vieną lietuvišką klubą, kiti – už kitą. Tokio susipriešinimo nebūna, kai sergama už rinktinę, nes tada lietuviai tampa tarsi viena didele šeima. Krepšinis vienija žmones, kai žaidžia rinktinė. Kita vertus, visada bus oponentų skeptiškai nusiteikusių krepšinio atžvilgiu, nes gal jie myli futbolą, o gal regbį ar boksą, o gal R. Berankio Lietuvoje populiarinamą tenisą. Iš tiesų galima pasidžiaugti, kad kone visos sporto šakos turi savo sirgalių atributiką. Futbolininkai puošiasi vienokiais šalikais, krepšininkai – kitokiais. Vienodais būti ne visada reikia, nes skirtumai pasaulį turėtų daryti tik spalvingesnį, o ne agresyvesnį dėl skirtumų. Kaip visur ir visada, viskas priklauso nuo požiūrio taško.

Leave a Reply